S. F. Fleury. Dujiniai žibintai Vilniaus Teatro aikštėje (šiandien Rotušės aikštė). XIX-XX a. sandūra. Iš ETM rinkinio

S. F. Fleury. Dujiniai žibintai Vilniaus Teatro aikštėje (šiandien Rotušės aikštė).
Fragmentas. XIX-XX a. sandūra.
Iš ETM rinkinio

Nuo 1864 m. Vilniaus miesto gatves apšvietė žibaliniai ir dujiniai gatvių žibintai. Pastariesiems dujos buvo gaminamos šiandienio Operos ir baleto teatro vietoje buvusiame dujų fabrike, valdytame Naujosios Berlyno dujų akcinės bendrovės. Tačiau žibalinių ir dujinių gatvių žibintų šviesa buvo silpna, o jų aptarnavimas komplikuotas – kiekvieną rytą ir vakarą šiuos žibintus turėję aptarnauti žibintininkai. Kitiems Šiaurės-rytų krašto miestams įsivedant elektrinė gatvių apšvietimą, Vilnius XIX a. pabaigoje vis dar naudojo žibalą ir dujas. Sutarčiai su dujininkais einant į pabaigą, 1897 m. gruodžio 3 d. Miesto dūmos nutarimu buvo suburta paruošiamoji komisija Vilniaus miesto santykiams su šia bendrove sureguliuoti bei paruošti projektą ir sąlygas Vilniaus miesto apšvietimui elektra. 1898 m. lapkričio 19 d. Komisija pristatė savo bendrus pastebėjimus šiuo klausimu miesto dūmai, kuri, sutikdama su išdėstytomis ataskaitoje komisijos išvadomis įpareigojo ją:

  1. Sudaryti detalų centrinės elektros stoties statybos sutarties projektą su ta bendrove, kurios sąlygos komisijos bus pripažintos naudingiausiomis miestui ir tokį pristatyti miesto dūmai patvirtinimui.
  2. Pasiekti sutarimą su savininku sklypo, kuris bus pripažintas pačius tinkamiausiu centrinės elektrinės statybai, šio pardavimą miestui, o sąlygų projektą pristatyti miesto dūmai patvirtinimui.
  3. Iškviesti asmenis pageidaujančius nuomoti miesto centrinę stotį ir paruošti galutinį projektą pristatomą dūmai.
  4. Tuoj po projekto vyriausybinio patvirtinimo pakviesti inžinierių-elektrotechniką darbų priežiūrai.
  5. ir tuoj pat pradėti pastato statybos ir žemės darbų detalųjį planavimą ir sąmatų sudarymą.<…>

(Komisijos pirmininkas J. Motvill. Nariai: F. Petraškievič, J. Fechner, K. Falevič, L. Šostakovskij, M. Venslavskij, V. Stypulkovskij, E. Bortkievič, S. Valerštein, A. Zmačinskij. Elektrotechnikas K. Guščia)

Medienos sandėlis būsimosios miesto elektrinės vietoje. XIX a. pab. Iš Dainiaus Junevičiaus kolekcijos

Medienos sandėlis būsimosios miesto elektrinės vietoje. XIX a. pab.
Iš Dainiaus Junevičiaus kolekcijos

Pradėta rinkti vieta miesto elektrinei. Tikrinti variantai Paplavose (Ul. Kopanica), Safjanikuose (šiandieninėje Tymo turgaus vietoje), Bernardinų sode. Pastaroji apsimokėjo finansiškai (vieta priklausė miestui), tačiau čia įkūrus elektrinę, slėnyje esančiame miesto sode imtų kauptis dūmai, būtų iškirsta žaluma.
Galiausiai, 1901 m. birželį pasirinktas sklypas Petrozavodzko (ул. Петрозаводская) – šiandien Rinktinės – gatvėje, dešiniajame Neries krante. Sklypas buvo pakankamai didelis (1 087 kv. sieksnių ploto) ir arti elektrinės veikimui būtino vandens. Be to, miestui plečiantis Žvėryno link, elektrinės vieta atitiko jo poreikius.
Iki pradedant statybas iš būsimos elektrinės vietos iškeltas medienos sandėlis, pradėtas formuoti padas pastatui, nuo Žaliojo tilto dešiniuoju Neries krantu vesta nauja – Žvejų – gatvė (ul. Rybaki).

Statybos, vadovaujant pastato projekto autoriui inž. Władysławui Malinowskiui, prasidėjo 1901 m. rugpjūčio … d. Iškilus administraciniam pastatui ir turbinų bei katilų salėms, pradėtas statyti elektrinės kaminas ir montuoti vidaus įranga.

Vilniaus elektrinės įrangos montavimas. Pirmas iš kairės – inž. W. Malinowski. 1902 m. Iš ETM rinkinio

Vilniaus elektrinės įrangos montavimas. Pirmas iš kairės – inž. W. Malinowski. 1902 m.
Iš ETM rinkinio

Tokiu 1899 m. miesto dūma nusprendė atsisakyti Berlyno dujų bendrovės paslaugų, jokiai bendrovei neperleisti miesto apšvietimo ir eksploatacijos koncesijos, miesto lėšomis ir panaudojant obligacijas pastatyti centrinę elektrinę (motyvai – elektrinis apšvietimas pažangus techniškai ir higienos prasme, jis leis arklių tramvajų pakeisti elektriniu ir paspartins pramonės augimą).

Elektrinės mašinų salėje specialistai iš Varšuvos sumontuoja du „Orthwein, Karasiński i S-ka“ gamyklos garo variklius, katilinėje – du Steinmüller tipo, „Bormann i Szwede“ garo katilus.

Katilų montavimo darbai Vilniaus elektrinėje. 1902 m. Iš ETM rinkinio

Katilų montavimo darbai Vilniaus elektrinėje. 1902 m.
Iš ETM rinkinio

Elektrinės paleidimas planuotas 1901 m. sausio 14 d. (sausio 1 d. pagal Julijaus kalendorių), tačiau audrai sudaužius blogai įrengtus naujus žibintus, elektrinės paleidimas nukeltas mėnesiui.
1903 m. vasario 14 d. (vasario 1-ąją pagal Julijaus kalendorių) vakarą pagrindinės Vilniaus gatvės sužibo lankinių elektros lempų šviesa.

1915 m. rugpjūtį iš Vilniaus besitraukiantį Rusijos kariuomenė ketino susprogdinti elektrinę, tačiau pirmasis jos direktorius W. Niewodniczańskis išsiderėjo iš kariuomenės jos išsaugojimą.

1931 m. plečiant elektrinę pastatoma aukštos įtampos skirstykla.

1933 m. elektrinę visiškai pereina prie kintamos srovės.

1944 m. liepos viduryje besitraukianti Vokietijos kariuomenė elektrinę susprogdina. Sugriaunamos katilų ir turbinų salės, lieka stovėti tik jos administracijos pastatas. Griuvėsius valo vokiečių belaisviai, padeda – 1-osios respublikinės (vėliau – Šv. Jokūbo) ligoninės personalas.

Elektrinės statyba 1902 m. Iš ETM rinkinio.

Elektrinės statyba 1902 m.
Iš ETM rinkinio.

Iki savo darbo pabaigos 1998 m. elektrinė kelis kartus buvo modernizuota, o po II-ojo pasaulinio karo atstatyta nuo pamatų.