Skip to content

VILNIAUS MIESTO ELEKTRINĖS ISTORIJA

Vilniaus miesto elektrinė, paleista 1903 m. vasario 14 d., davė pradžią ne tik Piuromonto priemiesčio, bet ir viso Vilniaus modernizacijai. Šio teksto tikslas – glaustai papasakoti Vilniaus miesto elektros stoties klestėjimo, nuosmukių ir atgimimo istoriją, supažindinti su Vilniaus elektrinės šimtmečiu, prasidėjusiu elektros apšvietimu ir besitęsiančiu švietimu energetikai ir technikai pažinti.

Nuo 1863 m. Vilniaus miesto gatves apšvietė žibaliniai ir dujiniai gatvių žibintai. Pastariesiems dujos buvo gaminamos šiandienio Operos ir baleto teatro vietoje buvusiame dujų fabrike, valdytame Vokietijos bendrovės Lalance & Co, o nuo 1872 m. – Naujosios Berlyno dujų akcinės bendrovės (Neue Gas Aktiengeselshaft). Tačiau žibalinių ir dujinių gatvių žibintų šviesa buvo silpna, o jų aptarnavimas komplikuotas – kiekvieną rytą ir vakarą šiuos žibintus turėję aptarnauti žibintininkai. Kitiems Šiaurės-rytų krašto miestams įsivedant elektrinė gatvių apšvietimą, XIX a. pabaigoje Vilnius taip pat pradėjo svarstyti žibalo ir dujų pakeitimą elektra. 

S. F. Fleury, Dujiniai žibintai Vilniaus Teatro aikštėje (šiandien Rotušės aikštė). Fragmentas. XIX-XX a. sandūra. Iš ETM rinkinio

Sutarčiai su dujininkais einant į pabaigą, 1897 m. gruodžio 3 d. Miesto dūmos nutarimu buvo suburta paruošiamoji komisija Vilniaus miesto santykiams su šia bendrove sureguliuoti bei paruošti projektą ir sąlygas elektriniam Vilniaus miesto apšvietimui. 1898 m. lapkričio 19 d. Komisija pristatė savo bendrus pastebėjimus šiuo klausimu miesto dūmai, kuri, sutikdama su išdėstytomis ataskaitoje komisijos išvadomis, įpareigojo ją:

  1. Sudaryti detalų centrinės elektros stoties statybos sutarties projektą su ta bendrove, kurios sąlygos komisijos bus pripažintos naudingiausiomis miestui ir tokį pristatyti miesto dūmai patvirtinimui.
  2. Pasiekti sutarimą su savininku sklypo, kuris bus pripažintas pačius tinkamiausiu centrinės elektrinės statybai, šio pardavimą miestui, o sąlygų projektą pristatyti miesto dūmai patvirtinimui.
  3. Iškviesti asmenis pageidaujančius nuomoti miesto centrinę stotį ir paruošti galutinį projektą pristatomą dūmai.
  4. Tuoj po projekto vyriausybinio patvirtinimo pakviesti inžinierių-elektrotechniką darbų priežiūrai.
  5. ir tuoj pat pradėti pastato statybos ir žemės darbų detalųjį planavimą ir sąmatų sudarymą.<…> (Komisijos pirmininkas J. Motvill. Nariai: F. Petraškievič, J. Fechner, K. Falevič, L. Šostakovskij, M. Venslavskij, V. Stypulkovskij, E. Bortkievič, S. Valerštein, A. Zmačinskij. Elektrotechnikas K. Guščia)

Tokiu būdu 1899 m. miesto dūma nusprendė atsisakyti Berlyno dujų bendrovės paslaugų, jokiai bendrovei neperleisti miesto apšvietimo ir eksploatacijos koncesijos, miesto lėšomis ir panaudojant obligacijas pastatyti centrinę elektrinę. Sprendimo motyvai: elektrinis apšvietimas pažangus techniškai ir higienos prasme, jis leis arklių tramvajų pakeisti elektriniu ir paspartins pramonės augimą.

Medienos sandėlis būsimosios miesto elektrinės vietoje. XIX a. pab. Iš Dainiaus Junevičiaus kolekcijos

Pradėta rinkti vieta miesto elektrinei. Tikrinti variantai Paplavose (Ul. Kopanica), Safjanikuose (šiandieninėje Tymo turgaus vietoje), Bernardinų sode. Pastaroji apsimokėjo finansiškai (vieta priklausė miestui), buvo paruoštas elektrinės pastato projektas. Tačiau slėnyje įkūrus elektrinę, čia esančiame miesto sode imtų kauptis dūmai, sumažėtų žalumos.

Galiausiai, 1901 m. birželį, pasirinktas sklypas Petrozavodzko (ул. Петрозаводская) – šiandien Rinktinės – gatvėje, dešiniajame Neries krante. Sklypas buvo pakankamai didelis (1 087 kv. sieksnių ploto), arti elektrinės buvo jos veikimui būtino vandens. Be to, miestui plečiantis Žvėryno link, elektrinės vieta atitiko jo poreikius.

Iki pradedant statybas iš būsimos elektrinės vietos iškeltas medienos sandėlis, pradėtas formuoti padas pastatui, dešiniuoju Neries krantu nuo Žaliojo tilto vesta nauja – Žvejų – gatvė (ul. Rybaki).

Statybos, vadovaujant pastato projekto autoriui, Vilniaus vyriausiajam inžinieriui Władysławui Malinowskiui, prasidėjo 1901 m. rugpjūčio 14 d. (pagal Julijaus kalendorių – 1901 m. rugpjūčio 1 d.). Katilų salė buvo skirta katilams, mašinų salė – garo varikliams, administracinio pastato gyvenamojoje rūsio dalyje suprojektuoti penki butai žemesniesiems tarnautojams (kūrikams, mašinistų padėjėjams ir monterių padėjėjams), pirmame aukšte, be kontoros – sandėlininko ir monterio butai, antrame aukšte – butai elektrinės vadovui, vyriausiajam mašinistui ir monteriui. Trečiame aukšte sumontuota akumuliatorinė baterija.

Iškilus administraciniam pastatui ir mašinų bei katilų salėms, pradėtas mūryti elektrinės kaminas ir montuoti vidaus įranga. Mašinų salėje specialistai iš Varšuvos sumontavo du „Orthwein, Karasiński i S-ka“ gamyklos garo variklius, katilinėje – du Steinmüller tipo, „Bormann i Szwede“ garo katilus, kaminą iš modernių, tuščiavidurių, lengvų plytų sumūrijo Hamburgo mūrininkai. Elektrinės administracinio pastato bokštelis papuoštas vilniečio skulptoriaus Bolesławo Bałzukiewicziaus skulptūra „Elektra“. Ši savo elektrinio žibinto šviesa akina po jos kojomis nukritusį, fakelu nešiną Prometėją.

Boutkovsky Fr., Garo variklių montavimas Vilniaus elektrinėje. Pirmas iš kairės – inž. W. Malinowski. 1902 m. Iš ETM rinkinio
Katilų montavimo darbai Vilniaus elektrinėje. 1902 m. Iš ETM rinkinio

Elektrinės paleidimas planuotas 1903 m. sausio 14 d. (sausio 1 d. pagal Julijaus kalendorių), tačiau gruodžio mėnesį praūžusiai audrai sudaužius blogai įrengtus naujus žibintus, elektrinės paleidimas mėnesiui nukeltas. Pagrindinės Vilniaus gatvės lankinių elektros lempų šviesa sužibo 1903 m. vasario 14 d. (vasario 1 d.) vakarą. 250 kW galios „Orthwein, Karasiński“ garo varikliai maitino 198 lankinius žibintus bei nedidelį kiekį elektros vartotojų, išsidėsčiusių centrinėje miesto dalyje. Elektrinės pastato, požeminių bei antžeminių kabelių tinklo įrengimas iš viso atsiėjo 680 000 rublių. Pirmuoju elektrinės direktoriumi paskirtas Wiktoras Niewodniczańskis.

Patogus sklypas sudarė puikias sąlygas plėtrai – šalia elektrinės planuotas elektrinio tramvajaus depas, kuriam kelią turėjo užleisti iš Antakalnio arkliais traukiama konkė.

Tačiau pirmoji priežastis didinti elektrinės galingumą buvo 1908 m. Vilniuje pasirodžiusios pigios elektrinės lemputės su kaitinamu metaliniu siūlu. Šoktelėjęs abonentų skaičius paskatina elektrinėje sumontuoti naują, 350 kW garo variklį.

Elektrinės statyba 1902 m. Iš ETM rinkinio.
Vilniaus elektrinės akumuliatorinė, 1902 m. Iš ETM rinkinio.

1912 m. Bernardinų sode elektrifikuojant naują vandentiekio stotį ir nuolat augant elektros vartojimui mieste, elektrinėje paleidžiama nauja 1 290 kW turbina. Lygiagrečiai atsinaujinami planai paleisti mieste elektrinį tramvajų. Tuo tikslu, 1915 m. liepos 1 d. Vilniaus savivaldybė patvirtina 5 000 kW galios „Siemens-Schuckert“ kintamos srovės turbogeneratoriaus pirkimą, tačiau po mėnesio, dėl prasidėjusio I Pasaulinio karo užsakymas atšaukiamas – elektrinis tramvajus Vilniuje nepajuda.

Bijodama, kad kaizerinės Vokietijos kariuomenė panaudos elektrinę spygliuotos vielos elektrifikavimui, 1915 m. rugpjūtį iš Vilniaus besitraukianti Rusijos kariuomenė ketina elektrinę susprogdinti. Tačiau jos direktorius W. Niewodniczańskis iš Rusijos kariuomenės Daugpilio karinės apygardos vado gen. Nikolajaus Tumanovo išsidera jos išsaugojimo raštą. W. Niewodniczańskis, kartu su dalimi demontuotos elektrinės įrangos, evakuojasi į Rusiją.

Pirmojo pasaulinio karo laikotarpiu – 1915–1918 m. – elektrinei vadovauja Vokietijos administracijos paskirtas direktorius Fuksas (vardas nežinomas). Nors Žvejų gatvei suteikiamas Elektrinės gatvės (Elekrtizitätswerk Strasse) vardas, elektros stotis eksploatuojama prastai, esama įranga pervarginama, trūksta detalių įrangos remontui, tepalų. Po karo, 1920 m., dėl blogos elektrinės būklės, svarstoma apie jos uždarymą. Padėčiai taisyti ir elektros poreikiui tenkinti, mieste steigiamos mažos elektrinės, toliau eksploatuojama vokiečių valdžios karo metais Vilniaus Arkangelo Mykolo cerkvėje Kalvarijų g. įrengta nedidelė elektrinė. Tačiau šios priemonės situacijos nepagerina – naujų abonentų prijungimas stabdomas, vakarais atjungiamas atskirų miesto dalių apšvietimas.

Padėtis ima keistis 1924 m. Pagerėjus miesto finansinei būklei, Savivaldybės taryba elektrinės direktoriumi paskiria Juliuszą Glatmaną ir paveda jam parengti fundamentalų elektrinės rekonstrukcijos projektą. Laipsnišką elektrinės modernizaciją iki 1945 m. apimantis projektas parengiamas ir miesto tarybos patvirtinamas 1926 m. lapkritį. Pirmame modernizacijos etape 1925–1926 m. pakeičiamas elektrinės kabelių tinklas, o 1926 m. spalio 6 d. pašventinamas ir paleidžiamas naujas, 1 800 kW „Brown-Boveri“ firmos turbogeneratorius.

1931 m. plečiant elektrinę, jos vakarinėje dalyje pristatoma keturių aukštų aukštos įtampos skirstykla.

1933 m. Vilniaus elektrinė visiškai pereina prie kintamos elektros srovės.

1944 m. liepos viduryje besitraukianti Vokietijos kariuomenė elektrinę susprogdina. Sugriaunamos katilų ir turbinų salės, aukštos įtampos skirstykla. Lieka stovėti tik administracijos pastatas. Griuvėsius valo vokiečių belaisviai, padeda – 1-osios respublikinės (vėliau – Šv. Jokūbo) ligoninės personalas.

Iki savo darbo pabaigos 1998 m., elektrinė kelis kartus buvo modernizuota.

2003 m., švenčiant Vilniaus miesto elektrinės šimtmetį, istorinėse jos patalpose įsikuria Viešoji įstaiga Lietuvos energetikos muziejus. 2008 m. viešosios įstaigos valdomam muziejui suteikiamas Energetikos ir technikos muziejaus vardas.

Tekstas nuolat pildomas.

Dr. Karolis Kučiauskas

Skip to content