Gruodžio 4 d. atidaroma fotografijų paroda „Uždaros teritorijos: tėkmėje“

Gruodžio 4 d. 13 val. 13 min. Energetikos ir technikos muziejaus Katilų salėje atidaroma fotografijų paroda „Uždaros teritorijos: tėkmėje“.

Fotografų pleneras „Uždaros teritorijos“ Kuršių nerijoje vyko jau trečią kartą. 2020 m. rugsėjo 13-20 d. į jį susirinko jaunieji fotografai Augustina Miknevičiūtė, Domas Rimeika, Ieva Ližaitytė, Ieva Sutkaitytė, Juozas Petkevičius, Paulius Vepštas ir jiems kūrybinio įkvėpimo padėję ieškoti bei kartu kūrę jau žinomi fotografai Andrius Repšys ir plenero sumanytojas Jonas Staselis. Kaip leidžia numanyti plenero pavadinimas ir išskirtinė Kuršių nerijos geografinė padėtis, kūrybinį procesą bei jo rezultatus lėmė keletas svarbių aplinkybių. Viena vertus, neįprastas, „ne sezono“ metu pamatytas pajūris atgaivino fotografų žvilgsnio jautrumą. Kita vertus, Nerijos teritorijos uždarumas, ribotos judėjimo galimybės leido išvengti greitos, turistinės vaizdų gamybos ir vartojimo.

Taigi kokie darbai šiemet gimė tokiomis asketiškomis ir kartu kūrėjui kone idealiomis sąlygomis? Kas juos sieja ir kuo kiekvienas autorius pasirodo individualus? Bendriausią kūrybinę kryptį plenero dalyviams pasiūlė jo iniciatoriai, pakvietę fotografijose interpretuoti judesio temą. Ji atskirų kūrėjų darbuose skleidėsi regimoje tikrovėje arba vedė gylyn į nematomus (pa)sąmonės klodus, tapo inspiracija atsigręžti į Kuršių nerijos ekologines problemas arba iš apibrėžtos geografinės ir vertybinės teritorijos kritiškai apmąstyti globalią ateitį. Šiame plačiame temos interpretacijų ir ne mažiau įvairių fotografijos stilistikų kontekste, vis dėlto, ryškėja ir bendri autorių darbus siejantys bruožai, kurie kartu tampa tam tikru paties plenero kokybės ženklu. Fotografai neapsiribojo akivaizdaus Kuršių nerijos grožio fiksavimu, nedaug plenero darbuose rasime ir lengvai nuspėjamų, romantinių žmogaus vidinių būsenų išraikų gamtovaizdžiuose. Plenero lokacija jo dalyviams leido aiškiau ir intensyviau išjausti, kas kiekvienam svarbu, o uždaroje teritorijoje lėtai tekantis laikas tuos jausmus bei mintis – kūrybiškai disciplinuoti bei suteikti nuoseklią meninę išraišką. Šie kūrybiniai žingsniai reiškia išsilaisvinimą ir nuo savitikslio mėgavimosi regimybe, ir nuo naivaus pasinėrimo į jausmus. Vietoje to fotografai siūlo apgalvotai kuriamą vaizdo neapibrėžtumą, kuris sulėtina žiūrovo žvilgsnį taip, kaip Kuršių nerija sustabdė sąmoningoms patirtims pačius autorius (Augustina Miknevičiūtė-Laumė Lunaria „Jūra kartu“, Juozas Petkevičius „Programavimas“, „Kelionė“, Domas Rimeika „Be žodžių“). Plenero autoriai kuria vizualinius simbolius, neturinčius teritorinių ribų žemėlapyje ir nurodančius nepažymėtas žmogaus pasąmonės erdves (Ieva Sutkaitytė „Froido šešėlis“). Net ir tos fotografijos, kuriose, atrodytų, nesunku atpažinti įprastus tikrovės vaizdus, iš tiesų, žiūrovo mintis kreipia platesnių, tiesiogiai nepavaizduojamų vertybinių horizontų ir ateities perspektyvų linkme, bet tai daro žaismingai ir nepamokslaujant (Jonas Staselis „Ateities horizontai“). Kitose fotografijose konkreti vietovė – kormoranų kolonija – virsta aiškių vizualinių orientyrų neturinčia įsivaizduojamybės erdve, kur amžinybėje išsitęsia nuolatinis gyvybės ir mirties bei nykimo ciklas (Andrius Repšys „Balti medžiai“). Tokios fotografijos ne tiek apie kažką pasakoja, ne reprodukuoja matomus realybės vaizdus, bet įkūnija, suteikia vizualią formą naujam – būtent plenero metu Kuršių nerijoje gimusiam – patirčių ir minčių turiniui. Daugumos plenero dalyvių darbai nėra „literatūriški“, jie kviečia žiūrovą likti autentiškoje fotografijos vizualinės raiškos plotmėje. Tokiame kontekste išsiskiria tik keletas autorių, kurie savo darbais perteikia aiškų, beveik kinematografišką siužetą (Paulius Vepštas „Turistas“) ar gamtos fotografiją kuria kaip artikuliuotas žmogiškų patirčių metaforas (Ieva Ližaitytė „Apie būsenas“).

Uždaroje Kuršių nerijos teritorijoje esantį neribotą kūrybinį potencialą atskleidžia ne tik šių metų plenero dalyvių fotografijos. Kol kas neilgoje jo istorijoje būta darbų, parodančių, kad pleneras gali tapti ilgalaikio, individualiai plėtojamo fotografijų ciklo pradžia. To pavyzdžiu galėtų būti žinomo fotografo Tado Kazakevičiaus fotografijų serija „Tarp dviejų krantų“, prasidėjusi 2018 m. pavasarį autoriui dalyvaujant plenere „Uždaros teritorijos“. Jau legenda tapo pasakojimai apie žymų Lietuvos fotografą Joną Kalvelį, kuris Nidoje daugiau kaip keturiasdešimt metų vykstančių fotografų seminarų (dabar – simpoziumų) metu kantriai kopose stebėdavo besikeičiančią šviesą ir iš smėlio dykynių parsinešdavo Lietuvos peizažo fotografijos klasika tapusius kadrus. Nidos gamtą taip pat įamžino kiti žinomi lietuvių fotografai, pavyzdžiui, Audrius Zavadskis ir Kazimieras Mizgiris. Dar anksčiau, XIX ir XX a. sandūroje Kuršių nerija traukė fotografus iš Karaliaučiaus, Tilžės, Klaipėdos savo etnografiniu savitumu.

Ilgus dešimtmečius nenutrūkstanti fotografų kūrybos Kuršių nerijoje tradicija ne tik palieka ateičiai unikalios Lietuvos vietovės atvaizdų, bet leidžia sekti ir pačios kūrybinės fotografijos raidą. Kuršių nerijoje anksčiau ieškoję įspūdingų gamtos ir žmogaus sukurtų kraštovaizdžių, dabar fotografai čia renkasi ne vien fiksuoti gražių vaizdų, bet ieškoti įkvėpimo darbams, kurių aktualumas nepriklauso nuo konkrečios juose įamžintos vietovės.

Fotografijos kritikas ir teoretikas, fotografas dr. Tomas Pabedinskas

Paroda veiks nuo 2021 m. gruodžio 4 d. iki 2022 m. sausio 17 d.

Įėjimas į parodos atidarymą laisvas. Vyks susitikimas su autoriais. Dalyvavimas renginyje – su galimybių pasu.

Parodos lankymas kitomis dienomis – įsigijus muziejaus lankytojo bilietą.

Parodą rengia Energetikos ir technikos muziejus, VšĮ „Menų vektoriai“ ir Lietuvos spaudos fotografų klubas. Parodą remia Lietuvos kultūros taryba ir Neringos savivaldybė.

AUTORIAI APIE SAVO SERIJAS

Paulius Vepštas „Turistas“

Prieš akis prabėgantys vaizdai, besikeičiančios daugeliui žinomos lokacijos. Patiriami vidiniai išgyvenimai, apie kuriuos niekas nekalba. Noras pamatyti visas lankytinas vietas skatina skubėjimą, kuris ilgainiui ima kelti nuovargį ir apatiją. Galiausiai visas užsidegimas dingsta, o galvoje užfiksuoti vaizdiniai išblanksta ir nebeturi tokios prasmės, kokia buvo suteikta pradžioje.

***

Augustina Laumė Lunaria „Jūra kartu“

Kartais pasigauni save itin keistose būsenose. Ir tai nenusakoma žodžiais: laimingas, piktas – tais, kuriais esam įpratę apibūdint. NE. Galbūt nedidelė dalelė ir smulkmena gali būti tiksliai nubūdinama vieno ar kito žinomo, paprasto ir suprantamo žodžio, tačiau ne viskas bendrai. Toji nenusakomybė nenusakoma žodžiais. Čia jau pajautimo reikalas. Pajautimo, vidinio jautrumo, polinkių į vienus ar kitus dalykus. Matyt ar tikriausiai, tiesiog matai ir jauti. Kartais gali pajausti pasižiūrėjęs ir pasiklausęs ar galbūt pasiskaitęs.
O kartais gali nepajausti visai. Ir nieko Tame blogo, matyt tai tiesiog ne Tavo.
Kas yra Tai? O kas yra APIE tai?
Šios serijos esmė – RAMYBĖ.
Ne apskritai, ne kažkieno…. o būtent mano ir būtent čia. Ir ta ramybė…. tokia, kokią labiausiai mėgstu. Tai nėra lyg tuščias baltas lapas, kuris leidžia ilsėtis, neįpareigoja, neapkrauna ir netraukia vienon ar kiton pusėn. Ši ramybė man subtili ir tamsi, su miela paslapties, kartais/dažnai vienatvės ir lengvo neapgalvoto judesio nuotaika. Judesio ten kur jauti, judesio ten kur traukia, ramaus judesio tų į kuriuos žiūri.
Kolega sakė „Kuršių Nerija – lyg raganų rojus“. Nusijuokiau. Bet taip… taip čia ir jaučiausi.

***

Juozas Petkevičius „Programavimas. Kelionė“

Programavimas. Gongų meditaciją.
Net ir bandant panirti į save nesugebėjau atsikratyti minčių atsivežtų iš žemyno. Vibruojantys, vis labiau išplaukiantys prisiminimai apie uostą ir pušyno šakų, tekstūrų samplaiką, verčia panirti vis toliau į vaikystę.

„Kelionė / 1998 vasaros atostogos“

Gimiau 1991. Eidamas prisiminimais atgal, bandydamas iš naujo atrasti tai, kas jau buvo atrasta, svarsčiau ar dar yra, surūdijęs laivas, seno sandėlio
lempa, kuri kažkodėl įsiminė visam gyvenimui. Baržos – bendrabučio – viešbučio jau nelikę. Sutiktas žvejys pasakojo, kad baržą „Neptūną“ uraganas Anatolijus paskandino mariose. Tada jis buvo prišvartuotas uoste.

***

Ieva Sutkaitytė „Froido šešėlis“

Mes esame sudėtingos būtybės – asmenybės. Regimosios materijos ir neregimosios esybės harmonija. Mes sąveikaujame su aplinka vedami savo sąmonės, tačiau ne visada susimąstome, kaip mūsų sąmonė veikia. Didžiuojamės priimdami išmintingus sprendimus, nors šiuos sprendimus didžiąja dalimi lemia ne vien tik mūsų protas – šių proto veiksmų ,,pilkasis kardinolas” yra mūsų pasąmonė.
Galbūt esate matę ar girdėję apie ledkalnio jūroje analogiją, kurią propagavo Sigmundas Freudas. Jis pacitavo: „Protas yra kaip ledkalnis; jis plūduriuoja septintąją savo masės dalimi virš vandens“. Jo teorija buvo ta, kad protas turi tris sudedamąsias dalis: sąmoningą (matomą virš vandens), priešsąmonę (atspindys, lyg būtų čia pat, po pačiu vandens paviršiumi ) ir pasąmonę (nepasiekiamos gelmės).
Priešsąmonė, tai tarsi regimosios sąmonės atspindys, nes ši medžiaga jau paruošta pritaikymui kiekviename sąmoningame žingsnyje. Tas šešėlis – priešsąmonė tai tarsi tarpininkas tarp apčiuopiamos sąmonės ir nematomos pasąmonės. O viso to pagrindas – pasąmonė glūdi giliai gelmėse, ko mes nematome tik nujaučiame tai egzistuojant.

***

Domas Rimeika „Be žodžių. / No words.“

You don’t have to say anything, and you don’t have to do anything
No words, only a feeling
No words
No words, only a sequence
Oh no words
(No)
Only a dance
(Swing him down)
No words, only a feeling
No words, only a vibe
No words, only a movement
No words, only a dance (Swing down!)
You don’t have to say anything, and you don’t have to do anything
No words, only a feeling No words… (No)
No words, only a feeling
No words, only a sequence
Only a sequence
End
Grupė: BAHAMA SOUL CLUB
Atlikėjas: Brenda Boykin
Albumas: Havana ´58
Išleidimo metai: 2016

***

Ieva Ližaitytė „Apie būsenas“

Pirmosios judesio užuomazgos – noras. Galutinis judesys – pasirinkimas. Būsenų amplitudė tarp noro ir galutinio sprendimo – veikti arba ne, ir kaip jaučiamės atlikę veiksmą – pasirinkimą? Ar visada renkamės klausydami širdies? Kaip dažnai išdrįstame pasirinkti veikti? Pati vis leidžiuosi į savęs pažinimo kelionę, kuri ne visada yra lengva. Tačiau savęs pažinime ir autentiškumo pasirinkime slypi jėga. Savo darbuose fiksavau išgyvenimus ir būsenas, kurios kartais lengvos ir šviesios, kartais transformuojančios, o kartais suteikiančios daugiau tikėjimo savimi.

***

Jonas Staselis „Ateities horizontai“

Įtaigusis politkorektiškumas skleidžiantis tariamas teigiamybes neuroplastiškai neigia šimtmečių vertybinius pagrindus apsimesdamas tolerancijos skatinimu. Tolerancijos tik tiems kas „su mumis“, marginalizuodamas kitaminčius ir taip suveldamas mūsų sąmonę pateikia jų norimą kaip visų normą.

***

Andrius Repšys „Balti medžiai“

Amžinai balti kaip Elsvorto žemė. Įšalę laike. Nepavaldūs metų laikų tėkmei. Tiesiog negyvai balti. Juodųjų paukščių namai. Apatiški, kvėpuoja sparnų mostais, kurie tapę jų akimis, geria jų didybę ir pasmerkia sunykti.

Skip to content