Skip to content

Jaunieji ir pripažinti menininkai triukšmaus parodoje „Kita energija“

Birželio 7 d. Energetikos ir technikos muziejuje atidaroma tapytojų grupės paroda „Kita energija“. Parodos sumanytojas ir dalyvis – tapytojas Andrius Zakarauskas, surinkęs dinamiškus jaunesniosios ir vyresniosios kartos menininkų kūrinius. „Susvarbintas triukšmavimas tampa įprastu šiandienos vaizdu“, – teigė A. Zakarauskas. Parodoje beveik 20 šiuo metu kuriančių dailininkų mėgina apibūdinti, kas yra toji kūrybą varanti energija, kas jai daro didžiausią įtaką ir kokios priežastys lemia naujas, mene atsirandančias formas bei siužetus.

Apie parodos kūrimo užkulisius kalbamės su A. Zakarausku.

– Kas padiktavo parodos temą? Apie kokią energiją kalbate?

– Parodos pavadinimą pasufleravo vieta, Energetikos ir technikos muziejaus pavadinimas. O pati „energija“ susijusi su tapybos vaizdų generavimu, realizacija. Galiausiai kilo noras sukurti grupinę tapytojų parodą – grupuotis, artintis vienas prie kito. Dalyvius kviečiau asmeniškai, tuos, kurie man artimi. Norėjau surinkti autorių darbus, kurie itin dinamiški savo vaizdo konstrukcija, hipnotizuojantys ir veikia lyg vizualinis triukšmas itin triukšmingoje erdvėje.

Parodoje klausiame: kas yra tapybą varanti energija, kuriai daro įtaką skaitmeninės technologijos, socialiniai tinklai, tikėjimas, asmeninės patirtys? Taip pat tai – siekis įvardinti vis atsinaujinančias tapymo formas, siužetus, o svarbiausia – priežastis.

Andrius Zakarauskas „Marks of Wounds and Glory“ (2022).

Ar neišgąsdino Energetikos ir technikos muziejus kaip parodos erdvė? Turbinos, katilai, vamzdžiai, kondensatoriai… čia daug triukšmo. Kas garsesnis – paroda ar muziejus?

– Muziejuje pilna įvairių įtaisų, kuriuos su grupe, pagal parodos architektūrinį sumanymą, ruošiamės papildyti ir pratęsti. Pavyzdžiui, objektiškais Medeinės Revuckaitės kūriniais planuojame papildyti vieną iš muziejaus eksponatų – Kruonio hidroakumuliacinės elektrinės maketą. Tad paroda nėra skirta vien vaizdiniam triukšmui, bet ir dialogui kurti.

– Vizualinis triukšmas – mūsų laikmečio atspindys? Kaip jį apibūdintumėte?

– Būtent – mūsų laikmečio atspindys. Tas susvarbintas triukšmavimas tampa neatskiriama dabarties dalimi. Prisiminiau profesoriaus Povilo Ričardo Vaitiekūno žodžius, kad jo karta yra tylos karta, o šiandienos – triukšmo.

Vaizdas, kuriuo domiuosi – perpildytas, judantis, šviečiantis, besipildantis ar išeinantis iš savęs. Dažniausiai jį apibūdinu kaip „hipnotizuojantį“: pilną įtemptos energijos, krūvio, nuo kurio sunku atsitraukti, jis veikia tiek sąmonę, tiek akis. Vizualiai triukšmaujančią muziejaus erdvę papildys tie parodos autoriai, kurie fiksuoja šiandienos vaizdus.

Eglė Ridikaitė „Nebaigta“ (2022).

Ar dažnai lankotės ne galerijose, o muziejuose? Prieš keletą metų savo tapybos darbus eksponavote Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje. Kaip galvojate, kodėl viešosios paskirties vietose vis dažniau rengiamos meno parodos?

– Lankau parodas galerijose, muziejuose ir visur, kur tik man smalsu. Man atrodo, kad viešose vietose visada buvo rodomos parodos ar eksponuojami meno kūriniai. Kasdieninę aplinką matau kaip įdomią (ar mažiau įdomią) instaliaciją. Netgi pastatus galima matyti kaip skulptūrinius objektus, tik Lietuvoje jie retai būna įdomūs.

Tapybos kūriniai – gana jautrūs objektai, fiziškai priklausomi nuo aplinkos sąlygų, tad juos būtina apsaugoti. Beje, Zalcburge esu matęs tapybos kūriniui specialiai pastatytą pastatą. Tokiu būdu meno kūrinys buvo sąlyginai priskirtas viešai, atvirai erdvei, lankymui.

Nacionalinėje bibliotekoje, kaip ir šiame muziejuje, parodą rengiau asmeniniu kvietimu. Bibliotekos antro aukšto erdvė panaši į klasikinę galeriją, atitinka „balto kubo“ principą. Tad kūrinius atrinkau taip, kad jų išdėstymas atkartotų monotonišką ritmą, vis tepant šviesų ir tamsų potėpį, vėl ir vėl. Tą potėpio judesį, ritmą, buvo galima matyti stovint erdvės centre.

Šarunas Baltrukonis „Green Interlude“ (2021).

– Savo kūrybą pristatote personalinėse parodose ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje. O kas pastūmėjo kuruoti grupinę parodą?

– Noras bendrauti, vesti pokalbį tarp įvairaus amžiaus grupių, tarp tapytojų, žiūrovams. Taip pat tai – asmeninis iššūkis, su didele atsakomybe prieš kitus parodos dalyvius.

– Parodoje – ir pripažintų, ir dar studijuojančių menininkų darbai. Kokie ryšiai jus sieja?

– Autorių amžius skirtingas – nuo neseniai mokslus baigusių iki profesoriaus ir Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatės. Ypatingą dėmesį skiriu jaunesniems už mane tapytojams, kai kuriuos iš jų pats mokiau. O vyresnieji parodos dalyviai mokė mane.

Jovita Aukštikalnytė „Apie daiktus, kurių niekada nebuvo“ (2019).

– Kaip apibūdintumėte jaunosios kartos braižą, kūrybą? Kas joje jums imponuoja?

– Jaunesniųjų dalyvių braižą galėčiau įvardinti kaip kūrybą, kuriai įtaką daro plastikinis ar šviečiantis vaizdas. Nors mane labiausiai žavi autorių atvirumas, smalsumas ir kitos gerosios jų žmogiškosios savybės.

– O kokie bruožai traukia bendraamžių kūryboje?

– Juose labiausiai žavi unikalumas – nuoširdus, asmeniškas, jautrus prisilietimas kuriant vaizdą. Tas vaizdas užburia, įtraukia, pateikia daugybę nuorodų į dailės istoriją, patirtis. Galiausiai toks vaizdas „išskraidina“. Pavyzdžiui, Eglės Ridikaitės paveikslas atsirado menininkei prisijungus prie akcijos Vilniaus dailės akademijoje pinti kamufliažinį tinklą Ukrainos kariams. Tad šalia magiško vaizdo, panardinto į begalę potėpių, yra pats dailininkas su savo žmogiškomis savybėmis, kurių nebijoma, neslepiama – jos labiausiai ir traukia.

– Kokius savo darbus eksponuosite? Gal šiai parodai sukūrėte ką nors naujo?

– Parodoje rodysiu naujausius savo kūrinius, tuos, kuriais vis dar gyvenu. Nors specialiai būsimai parodai nekūriau, bet mintyse galvojau, ar jai tiks, ar visgi eksponuoti kurį nors iš anksčiau sukurtų darbų.

– Kas jums svarbiausia organizuojant „Kitą energiją“? Kokio rezultato tikitės?

– Nenoriu savęs įvardinti kaip organizatorius – veikiau esu vienas iš jų. Buvo reikalinga pagalba iš kiekvieno iš pakviestų dalyvių. Rengiant parodą kolegų prašiau, kad kiekvienas pasirinktų darbus, kuriais norėtų prisistatyti, o parodos temą išpildė dailėtyrininkė Justina Augustytė. Parodą papildys ir muzikinį vaizdą ausims sukurs elektroninės muzikos kūrėjas Justinas Mikulskis. Svarbiausia – sukurti šventę sau ir žiūrovams. Norėtųsi, kad paroda būtų lankoma, jaudintų, burtų didesnę komandą ir atvertų platesnes galimybes ateities projektams.

Medeinė Revuckaitė „Kiemo schema, arba Tikriausiai“ Nr. 9 (2020).

Andrius Zakarauskas (g. 1982 m.) – menininkas, gimęs Kaune ir studijavęs tapybą Vilniaus dailės akademijoje. 2009 m. apdovanotas Jaunojo tapytojo prizu, o 2011 m. gavęs Lietuvos Respublikos Kultūros ministerijos Jaunojo menininko premiją. A. Zakarauskas aktyviai rengia asmenines parodas, jo darbai papildė ne vieną privačią kolekciją Lietuvoje ir užsienyje. Jo kūrybai būdinga savistaba ir autorefleksija, daug dėmesio skiriama koloritui ir potėpiui, o įkvėpimo autorius semiasi iš artimiausios aplinkos, praeities ir dabarties meno.

Interviu parengė Karolina Koroliova.

Skip to content
This site is registered on wpml.org as a development site.