Vilnių ne kartą siaubė potvyniai, 5 kg lašinių galėjo išgelbėti Vilniaus centrinę elektrinę nuo susprogdinimo Antrojo pasaulinio karo metais, elektrinės darbuotojas buvo pasodintas į KGB kalėjimą už tai, kad elektrinės šynos buvo nudažytos Lietuvos vėliavos spalvomis, o Energetikos ir technikos muziejaus administracinio pastato stogelį puošianti skulptūra „Elektra“, dar vadinama ir Zose, kadaise buvo nugriauta dėl prietarų.
Energetikos ir technikos muziejus balandžio 19 d. pristatė istorinių pasakojimų, fotografijų ir komiksų rinktinę „Elektra. Kaip nušvito Vilnius?“, kurioje atskleidžiama daug įdomių faktų apie Lietuvos sostinę ir jos elektrinę.
Knygos pristatymas ETM stogo terasoje. Andriaus Šato nuotr.
Šių istorijų tikrumą patvirtina ir archyviniai dokumentai – Vilniaus regioniniame valstybės archyve saugomi Paminklų restauravimo projektavimo instituto fondo dokumentai (F. 1019, ap. 11, b. 4354). Šioje byloje saugomi dokumentai apie Vilniaus dešiniojo Neries kranto istorinius tyrimus ir ikonografinė medžiaga.
-
- Lietuvos vyriausiojo archyvaro tarnybos nuotr.
1991 m. architektų sudarytuose dokumentuose nurodoma, kad jau 16 a. šioje vietoje buvo įsikūręs jaukus žvejų priemiestis su gyvenamaisiais namais ir religinių apeigų pastatu, kuris, deja, neišliko. 1600 m. sudarytuose planuose minimas Šnipiškių gatvės (Ukmergės) pavadinimas. Vakarinė Šnipiškių dalis priklausė Radviloms, vėliau Sapiegoms. Vilniaus vaivada Kazimieras Sapiega Šnipiškes padovanojo jėzuitams.
1740 m. plane Šnipiškių priemiestis pažymėtas kaip klestintis, svarbus ekonomikos centras, kuriame gausu karčemų, mūrinių gyvenamųjų ir ūkinių pastatų (iki tol vyravo medinė statyba).
Architektai pastebi, kad išlikusiuose to laikotarpio planuose į akis krinta tankus užstatymo intensyvumas. Panašu, kad laikas jau tada buvo ištrynęs žvejų priemiesčio atributus, o kraštovaizdyje vis daugiau vietos atsirado viloms, rezidencijoms, intensyvios prekybos krautuvėms, bažnyčioms, vienuolynams. 1832 m. Šnipiškėse buvo planuojama įrengti prekybos aikštę ir sodą, žaliąsias juostas ir bulvarus, taip pat buvo numatytos laisvos erdvės. Toks dėmesys Šnipiškėms stulbino – juk tuo metu vos keli priemiesčiai (tarp jų ir Antakalnis) buvo laikomi tinkamais gyventi, nes vystėsi netoli vandens telkinių. O Šnipiškės klestėjo. Čia jau veikė 12 plytų, čerpių, kalkių gamyklų, kuriose buvo 14 deginimo krosnių. Čia ir sklypai jau buvo sunumeruoti (nuo 1 iki 215, kituose šaltiniuose nurodoma pustrečio šimto ir daugiau sklypų numerių). Bet didžiausias technologinis šuolis buvo elektrinė. Mums pažįstamos dabartinės Šnipiškės jau buvo susiformavusios 19 a. pab.–20 a. pr.
Daugiau istorijų kviečiame skaityti leidinyje „Elektra. Kaip nušvito Vilnius?“ ir Vilniaus regioniniame valstybės archyve.
Paminklų restauravimo projektavimo instituto fondo dokumentai pasiekiami ir čia.
Knygos sudarytojai: Vladas Burokas, Gintarė Urniežė
Iliustratorius: Povilas Baranauskis
Meninė redaktorė: Skaistė Balkytė