Skip to content

Nuo rugsėjo 14 d. – V. Jusionio ir G. Akstino paroda „K O N T A K T A S“

Rugsėjo 14 d. (trečiadienį) 17 val. Energetikos ir technikos muziejaus Katilų ir Turbinų salėse atidaroma Vidmanto Jusionio ir Gedimino Akstino paroda „K O N T A K T A S“.

Vidmantas Jusionis:

„Eksponuoju savo mėgiamo formato ryškaus kolorito aliejaus drobes, tinkančias Energetikos ir technikos muziejaus erdvei ir tuo pačiu kontrastuojančias autentiškos technikos kaimynystei. Muziejaus erdvėse pristatau tapybos darbus iš įvairių laikotarpių. Tai – lyg mini retrospektyva.

Seniausi eksponuojami kūriniai – „Atšaldantis lietus“, 1995 m., „Rausvas ilgesys“, 2005 m., vėliau jų motyvai, konstrukcija, personažai, paveikslų formatai vienaip ar kitaip kartojasi iki šių dienų. Kinta spalviniai santykiai, mėlynos dominavimą keičia raudona, geltona… Kartojasi ir mano pamėgti veikėjai, kaip ir jų judėjimas ratu ar gulinėjimas…

Pakartojimai ir kaita – tai man svarbus derinys šioje ekspozicijoje. Kiekvienas paveikslas yra savarankiškas, o visi kartu siūlo bendrą pajautos lauką. Tikiuosi, kad eksponuojami kūriniai suteiks žiūrovui jausmų ar prasmių suvokimo laisvę ir savas interpretacijas. Siekiu, kad eksponuojamų paveikslų visuma sukurtų įtaigią, emociškai paveikią erdvę, kurioje sugyvena įvairių personažų figūros ar jų nebuvimas – tuštuma.“

V. Jusionis (g. 1961 m.) – tapytojas, baigęs Lietuvos dailės institutą (dabar – Vilniaus dailės akademija), 1985–1987 m. dėstė Šiaulių pedagoginiame institute, nuo 1987 dėsto Nacionalinėje M. K. Čiurlionio menų mokykloje, dalyvauja parodose Lietuvoje ir užsienyje. Tapytojo kūryboje dominuoja siurrealistiniai zoomorfiniai motyvai, aštrūs grynų spalvų deriniai, primenantys viduramžių vitražus, semantinė vaizdų prasmė, dėmesys dekoratyvinei raiškai, drąsiai laužomi stereotipai. Autoriaus kūrinių turi Lietuvos nacionalinis dailės muziejus ir privatūs kolekcininkai.

„Didžiausia V. Jusionio tapybos intriga yra paradoksai tarp vaizduojamų motyvų ir stilistinių niuansų. Viena vertus, žvelgdami į nutapytus keliaujančius ar besiilsinčius, susimąsčiusius ar pramogaujančius gyvūnų-fantomų pavidalus norom nenorom atpažįstame savąją žmogišką prigimtį. Autorius išsitaria, jog tapydamas šias figūras iškart mato žmones. Tad Vidmantui svarbios metaforos ir alegorijos, įkūnijančios mumyse slypinčius katinių ar šuninių šeimos būdo bruožus, o kartais monstrų charakterius“, – Rita Mikučionytė.

„Kas yra tapytojo V. Jusionio personažai? Vilkai? Šunys? Vilkolakiai? Bestijos? Pamėklės? Isteriškos katės? O gal tai – mes? Mūsų baimės ir abejonės? Aistros? Likimai? Mūsų sąžinė? Haliucinacijos? Nesąmoningi (o gal ir sąmoningi) troškimai? O gal tai tiesiog ironiškas požiūris į mūsų gyvulišką, plėšrūnišką visuomenę? Į mūsų šunišką gyvenimą? Ar žmogus – gyvuliškas, ar gyvūnas žmogiškas? Kaip iš tiesų yra?“ – Tomas Ivanauskas.

„Paveikslų kompozicijose tarsi kataleptiški vaizduotės kentaurai įsikuria fantasmagoriški gyvūnai. Jie guli pilvais į viršų, kažkaip nepatogiai perkreiptai, lyg nuo kaitros tįstų ir tirptų jų kūnai, tačiau jie ramūs, vos kvėpuoja, o žiūrovas tartum vojeristas tampa šios idiliškos fragmentuotos pseudotikrovės liudytoju. Galbūt šie fantomai voliojasi menininko sustingdytoje saulėkaitoje, gal jie jau negyvi, gal niekada gyvais ir nebuvę…“ – Evelina Januškaitė-Krupavičė.

Gediminas Akstinas:

„Pristatau du savo praeities darbus – „Pradžia ir galas lovoje“ ir „Žiurkė“, – atliktus 1985–1996 m. Vienas jų – iš tarptautinio simpoziumo „Užmirštos dabarties“, vykusio Didžiojoje g. 3-5, Vilniuje (šiuo metu ten įsikūrusios kavinės). Negaliu naujai interpretuoti šių darbų, nes tie pojūčiai gyvena užsislėpę, tačiau man jie svarbūs. Tai buvo malonus užsiėmimas, keičiantis gyvenimo tėkmę.“

G. Akstinas (g. 1961) – dailininkas, 1986 m. baigęs Šiaulių pedagoginį institutą. Nuo 1994 m. dėsto Nacionalinėje M. K. Čiurlionio menų mokykloje, nuo 1987 m. dalyvauja parodose Lietuvoje ir užsienyje. 1998 m. personalinę parodą Kaune surengė kartu su V. Jusioniu. Naudodamas savo ir kitų darbo (rankų ar fabrikinio) daiktus, gamtos objektus, kuria objektus, instaliacijas. Kūriniai maži arba dideli, daugiausia kilnojamieji, kai kurie kompoziciškai susieti su konkrečia vieta. Jų paradoksalumą ir konceptualumą pabrėžia sumaniai, netikėtai suderinti bei interpretuoti iš pažiūros buities sferai tepriklausantys objektai. Autoriaus kūrinių yra Lietuvos nacionaliniame dailės muziejuje, privačiose kolekcijose.

„G. Akstinas – vienas iš naujųjų Lietuvos klasikų, skulptūros reformatorių, kurie pradėjo reikštis XX a. 9-ojo deš. pabaigoje – 10 deš. pradžioje ir tradicinę skulptūrą pastūmėjo link objekto bei instaliacijos. Akstino objektuose slypi ir tam tikras performatyvumas – numanomo veiksmo galimybė. Kartais jis, kaip koks kalvis ar statybininkas, imasi didžiulių objektų, o kitais kartais, kaip koks laikrodininkas, kuria mažučius trapius darbus“, – Alfonsas Andriuškevičius.

„G. Akstino skulptūros – intymūs ir keisti objektai. Kaip renesansiniuose ir barokiniuose lobynuose, dailė čia gyvuoja kaiminystėje su keistenybių rinkiniais“, – Raminta Jurėnaitė.

„Apie G. Akstino darbus galima rašyti nedaug: daugiau apie tai, kodėl ir kas tvyro aplink juos ir lieka po jų. Inversija, paliekanti erdvės interpretacijoms, kurios geriau jau taip ir nuslystų į erdvę, nei nerangiai spraustųsi ant popieriaus lapo. Visa tai todėl, kad G. Akstinas dirba ne tiek su objektais, kiek su erdve aplinkui“, – Jurgita Ludavičienė.

 

◾ Paroda veiks rugsėjo 14–gruodžio 4 dienomis.
◾ Parodos atidarymas – rugsėjo 14 d. (trečiadienį), 17 val.
◾ 
Įėjimas į parodos atidarymą – laisvas. Parodos lankymas kitomis dienomis – įsigijus muziejaus lankytojo bilietą. 

Skip to content