Balandžio 5 d. Energetikos ir technikos muziejuje atidaroma Petro Lincevičiaus paroda „Laiko skaičiavimas rožiniu smėliu“. Naujausioje parodoje menininkas akcentuoja laiko tematiką ir lokalaus identiteto (ne)reikšmingumą globaliame pasaulyje.

P. Lincevičius – jaunosios kartos tapytojas, gimęs Marijampolėje ir studijavęs Vilniaus dailės akademijoje. Dabar jis yra šios akademijos lektorius, Šilavoto plenero organizatorius ir Šilavoto interdisciplininio centro įkūrėjas.

– Naują darbų seriją nutapei parodai Energetikos ir technikos muziejuje. Kuo tave įkvėpė muziejaus aplinka, kad nusprendei naujus kūrinius dedikuoti būtent jai? – kalbėjomės su parodos autoriumi.

– Dalis eksponuojamų kūrinių sukurti praėjusiais metais, tačiau dar niekur neeksponuoti. O kitą dalį kūriau mąstydamas apie šį muziejų, jo istoriją, architektūrą, tačiau iš pirmo žvilgsnio tiesioginės sąsajos su šia erdve ar eksponatais neatsiskleidžia. Darbų kompozicijos dinamiškos, naudojau ryškias spalvas, tepimo, purškimo technikas, kurios sukuria įdomų kontrastą su muziejaus erdve. Manau, ji priverčia darbus pamatyti kitaip nei galerijoje.

Kūrinių turinį ir formą jungia sąsajos su aplinka, kurios tampa tam tikru idėjų žemėlapiu žiūrovui. Šis muziejus ne tik kalba apie energetikos vystymąsi Vilniuje, tačiau ir apie laikmetį, kurį pažinti galiu tik iš istorinių faktų, prisiminimų ir daiktų. Muziejus kalba ir apie Lietuvos okupacijos metus. Ši istorinė dalis tampa aktuali šiandien, kai Ukrainoje vyksta karas, vykdomi karo nusikaltimai prieš Ukrainos žmones.

„Nevermore (Niekada daugiau)“

Atskleisti menininko požiūrį

– Šis tikslas – serija konkrečiai erdvei – byloja apie įvietintą (arba site-specific) meną. Kokį randi savo darbų ir aplinkos, kuriuose jie atsiras, santykį? Esi ir anksčiau kūręs tam tikrai erdvei.

– Mąstymas apie kūrinį ir jo vietą atėjo iš plenerų organizavimo bei plenero kaip laikinos menininkų rezidencijos vietos apmąstymo šiandieniniame Lietuvos meno lauke. Kūrybinėje veikloje man įdomu kūrinių kontekstą sujungti su konkrečia vieta ir šios sąsajos pagalba praplėsti tiek muziejaus, tiek kūrinių kontekstus.

Prieš keletą metų rengiau parodą Vinco Mykolaičio-Putino memorialiniame bute-muziejuje. Apsilankęs bute pastebėjau, kad nėra kūrinių, kuriuose būtų vaizduojama V. Mykolaičio-Putino gimtoji sodyba. Todėl apsigyvenau ir kūriau joje – autentiškoje aplinkoje. Ir tapybos stilistiką pasirinkau tokią, kuri tartum įsilietų į bendrą interjerą, užkonservuotą laikmetį.

Šiuo metu vykstančioje parodoje Pamėnkalnio galerijoje taip pat eksponuoju įvietinto meno kūrinį – tai senu siurbliu išdažyta kambario erdvė, įsprausta tarp konstrukcinių galerijos kolonų. Šios dvi personalinės parodos (Pamėnkalnio galerijoje „Mintijimo dykrų žalumoje“, vykstanti iki balandžio 5 d., ir „Laiko skaičiavimas rožiniu smėliu“, atidaroma balandžio 5 d.) sudaro vieną kūrinį. Abejose eksponuojami kūriniai turi sąsajas vienas su kitu ir vienas kitą papildo.

– Parodos netipinėse erdvėse būna įdomios žiūrovui. O kas tau, autoriui, yra gera paroda?

– Paroda, kuri vyksta kitokiose nei specialiai tam pritaikytose erdvėse, praplečia erdvę, atsiranda kitoks kūrinių santykis su aplinka.

Ko gero, gera paroda yra ta, kurioje atsiskleidžia menininko asmeninis požiūris, bent to kiekvieną kartą ieškau pats lankydamasis parodose.

Šilavotas – kultūros centras

„Sekantis epizodas“

– Užaugai etnografinę reikšmę turinčiame, sakraliame krašte. Kada ir kaip į tavo kūrybą atėjo atminties, laiko, paveldėtos istorijos, nostalgijos temos?

– Nostalgijos tema atsirado dar studijuojant bakalauro studijose, kai gyvenamosios aplinkos pokytis, savo identiteto neapibrėžtis pradėjo kelti klausimus, kurie vedė prie paveldėtos istorijos, protėvių gyventų vietų, jų naudotų daiktų tapymo. Tai buvo tam tikras savęs suvokimo procesas, kuris vyksta visą gyvenimą, tačiau nostalgijos tema mano kūryboje jau nutolo. Šiuo metu mane domina lokalaus identiteto (ne)reikšmingumas globaliame pasaulyje, laiko skaičiavimo koncepcijos. Žinoma, daug vietos kūryboje užima ir istorijos apmąstymas, tačiau jis nebėra nostalgiškas.

– Esi Šilavoto plenero organizatorius, įkūrei Šilavoto interdisciplininį centrą. Į gimtąjį kraštą grįžti su mintimis pratęsti kultūrinį palikimą?

– Kultūrinė veikla Šilavote prasidėjo nuo plenerų, kuriuos organizuoti ėmė tapytojas Alfonsas Vilpišauskas. Vėliau organizavimą jis perleido man. Šiais metais planuojamas jau 17-asis Šilavoto pleneras. Per šį laiką pastebimas kasmet didėjantis kultūros turizmo atstovų susidomėjimas veikla Šilavote, kūrybiniais užsiėmimais, tad Šilavoto interdisciplininis centras atsirado nuosekliai plėtojant profesionaliąją kultūrą Šilavote.

Centro veikla apima plenerų, kūrybinių užsiėmimų vietos gyventojams organizavimą, bendradarbiavimą su Prienų rajono kultūros įstaigomis bei kita projektine veikla, kurios tikslas – Šilavoto vietovę paversti įdomiu kultūros traukos centru, kad ateityje jis virstų galerija ir muziejumi bei menininkų rezidencija.

Trapaus laiko skaičiavimas

– Su namais jauti stiprų ryšį, nors gyveni ir dirbi didmiesčiuose. Esi kaimo ar miesto žmogus?

– Nors esu įsikūręs Vilniuje, tačiau dirbu Kaune, daug laiko tenka praleisti ir Šilavote, kurio pievose laikau bičių ūkį. Praėjusiais metais pradėjau statyti poilsio namelį, taip pat nuolat būna ir kultūrinių, organizacinių reikalų. Šilavotas, jo istorija ir dabartis man artimi ir emociškai svarbūs – tai ir mano istorija. Tačiau gyvenimas mieste man taip pat svarbus, tad stengiuosi išlaikyti balansą tarp jų.

– Vilniaus dailės akademijos Kauno fakultete dėstai tapybą, piešimą, vadovauji baigiamiesiems darbams. Koks dėstytojas esi?

– Ko gero, reikėtų klausti studentų, kuriems teko ar tenka studijuoti mano paskaitose. Svarbiausias faktorius ugdant kūrybinius gebėjimus – išlaikyti ir stiprinti kiekvieno studento asmeninės kūrybinės vizualinės kalbos unikalumą. Apibendrinus, mūsų tapybos katedros tikslas, – kad dar studijų metais studentai visapusiškai įsilietų į Lietuvos šiuolaikinės tapybos lauką, rengtų ir dalyvautų parodose ir meno projektuose.

– „Laiko skaičiavimas rožiniu smėliu“ – kokiomis mintimis dabar gyveni ir kuri?

– Vardijant veiklas, planus, parodos idėjas, tikriausiai kaip ir visiems savo veiklose, šiuo metu sunku rasti prasmę – iš minčių neišeina karas Ukrainoje. Visa, ką kuri ir veiki gyvenime, yra labai trapu ir gali per akimirką pasikeisti, ateitį gaubia nežinomybė – tai ir yra tam tikras savo laiko skaičiavimas rožiniu smėliu.

Parengė Gintarė Urniežė

Parodos atidarymas – balandžio 5 d., 17 val. Įėjimas į parodos atidarymą – laisvas. Parodos lankymas kitomis dienomis – įsigijus muziejaus lankytojo bilietą.