Sausio 27 d., 17 val. Energetikos ir technikos muziejuje atidaroma tarptautinė Vengrijos dailės akademijos plakatų paroda „PoszTerra“, skirta 30-osioms Višegrado šalių grupės (V4) įkūrimo metinėms. Parodoje išvysite iškiliausių Vidurio Europos šalių plakato menininkų darbų rinktinę.
Višegrado grupę 1991 m. vasario 15 d. įkūrė Lenkija, Vengrija ir Čekoslovakija, kurios sudarė Višegrado trikampį. Po Čekoslovakijos skilimo 1993 m. Višegrado grupės narėmis tapo Čekija ir Slovakija. Dabar šalys ieško bendrų pozicijų sprendžiant regiono ir ES problemas, bendradarbiauja kultūros, mokslo, švietimo ir kitose srityse.
Keliaujanti paroda pirmąkart atidaryta 2021-ųjų vasarį Budapešte. Nuo to laiko ji rodyta Krokuvoje, Prahoje, Štutgarte, Sarajeve, Stambule, Kopenhagoje, Osle, Stokholme, Helsinkyje, Rygoje, dabar pristatoma Vilniuje. Višegrado grupei atstovauja 12 grafikos menininkų ir jų mokiniai. Parodos kuratorius – Krzysztofas Duckis.
Paroda rengiama su Vengrijos ambasada Lietuvoje. Plakatai eksponuojami Energetikos ir technikos muziejaus Pramonės ekspozicijoje (antrame aukšte) ir Kondensatorių salėje (rūsyje).
Paroda veiks sausio 27 d.–kovo 28 d.
Įėjimas į parodos atidarymą laisvas. Dalyvavimas renginiuose – su galimybių pasu.
Parodos lankymas kitomis dienomis – įsigijus muziejaus bilietą.
—
Istvánas Oroszas. Keturios pastraipos apie plakatą, arba Patalynės laikiklių paslaptis
V4. Keturios šalys, keturios kalbos, dvylika grafikos menininkų. Buvo laikai, kai jie naudojo žodynus vienas kito kalboms, laikai, kai bandė bendrauti rusiškai ar angliškai, bet netrukus suprato turį bendrą kalbą. Plakatą. Tai, kas tegali būti paaiškinta tūkstančiu žodžių, gali būti pasakyta vienu vaizdu. Nustatytas taškas, pradžios linija, nebaigtas piešinys ant servetėlės, kaukė ant kitos alaus padėkliuko pusės… eskizai, juodraščiai, „vaizdinės komunikacijos“. Supratome vienas kitą iš pusės žodžių.
V4. Didžiosios plakato galios. Brno bienalė, Trnava trienalė, Budapešto „Posterfest“ plakatų festivalis ir, žinoma, Varšuvos plakatų bienalė. Seniai seniai buvo plakatų paroda, kur lenkų kalba tapo oficialiąja kalba – be privalomos anglų kalbos – sakoma, kad ji yra gimtoji plakato kalba. Taip jau sutapo, kad Lenkijos atstovas buvo išrinktas ir Vengrijos plakatų draugijos prezidentu – jis taip pat yra vengrų menininkas (pats taip sako), Krzysztofas Duckis. (Pratarmės autorius negali prisiminti vieningesnio balsavimo.)
V4. Pasaulinė tendencija: plakatas nyksta, bent jau viešose erdvėse. Jis traukiasi į galerijų, muziejų sienas. Tačiau Čekijoje, Slovakijoje, Lenkijoje ir Vengrijoje, vis dar pasirodo ant reklamų kolonų. Nors sakoma, kad dabar yra naujesnių ir daug pigesnių komunikacijos rūšių, plakatai kažkaip prilipo prie miesto gatvių peizažo. Galbūt prilipo ir prie praeivių širdžių?
V4. Jei būtų galima išrinkti šimtą plakatų kūrėjų, šimtas vis tiek liktų nuošalyje. Šios dienos sprendėjas – kuratorius – buvo Krzysztofas Duckis. Rašau šiandien, nes jei jis būtų rinkęsis vakar ar rytoj, jis tikrai būtų paskambinęs ar pasibeldęs kitiems, nes turi priėjimą prie bemaž kiekvieno kūrėjo iš V stačiakampio studijos ar net miegamojo. Nėra geresnės vietos plakatams laikyti už patalynės laikiklius. 70×100 atspaudus galima gražiai pakloti, lengvai apversti ir ilgai sandėliuoti. Ir, žinoma, juos galima greitai surasti, kai prireikia naujai parodai. Pavyzdžiui, kaip štai šiai čia, Budapešto „Vigadó“.
APIE MENININKUS
Istvánas Horkay
Taip pat žinomas kaip tapytojas, taikomosios grafikos ir kino kūrėjas, Horkay įvaldė savo brandžias ir įtikinamas technines žinias daugybinėje meninėje aplinkoje, kupinoje įvairių stilių ir srovių. Jis pradėjo savo studijas Danijos karališkojoje dailės akademijoje, tęsė Krokuvos dailės koledže, o vėliau įgijo magistro laipsnį Budapešto dailės koledže. Jo siurrealistinių plakatų, jaudinančių žiūrovo vaizduotę, žinutę perduoda nestabili kompozicijos elementų simetrija, forsuojama į griežtas pusiausvyros situacijas, kuri taip pat žaismingai nuo jų ir nukrypsta. Iš vaizdingo Horkay kūrinių įkvėpimo išplaukia tai, kad apipavidalinimas niekada netampa integralia vaizdavimo dalimi. Tekstai veikia kaip užuominos, suteikiančios raktą interpretuoti tai, kas matoma. Plakatų personažai – tipinės Vidurio Europos kafkiškos figūros, mūsų pasąmonės pasaulio išgalvotos mitologijos herojai. Metaforinę plakatų kalbą sudaro iš pažiūros prieštaringų dalių žaismas, kurios sąveikauja tarpusavyje arba yra surinktos kaip koliažo elementai.
Dóra Keresztes
Menininkei, grafikos dizaino, spaudos ir iliustravimo įgūdžius įgijusiai Budapešto taikomosios dailės koledže, plakatas yra terpė animacinių filmų, vaikų knygų iliustravimo ir spaudos apipavidalinimo žinias panaudoti autonomiškai. Esminis jos darbo principas – sužadinti Vengrijos liaudies meno tradicijas, populiariąją kultūrą ir XIV amžiaus italų freskos spalvų ir formų pasaulį bei įgarsinti plakatą jo dekoratyvia, visgi paprasta kalba, naudojant šiuolaikines priemones. Jos dėmesys sutelktas į ribą tarp abstrakcijos ir figūratyvumo, todėl ji tyrinėja transformacines kompozicijos elementų ir vaizduojamų motyvų metamorfozės galimybes. Jos darbai išsiskiria skoningu humoristiniu pasakojimu, anekdotiniu tonu ir simboliškai naudojamomis grynomis spalvomis. Jos plakatuose raidės pasirodo kaip vaizdiniam turiniui lygiaverčiai, abstraktūs elementai, daugiausiai nutapyti tempera arba linoraižiniu.
Karelas Míšekas
Jo vizualiniai eksperimentai kilo iš Františeko Muzyko mokymo Prahos menų akademijoje, kuris pasižymėjo tiesmuku požiūriu į įvairias medijas, siekiant dinamiško sąveikos tarp fotografijos, grafikos ir tapybos. Studijos Varšuvoje su lenkiško plakato tėvu Henryku Tomaszewskiu tapo lemiamu veiksniu ieškant individualaus stiliaus, paremto ekspresyvia kalba. Míšekas tapo reikšmingu Jano Evangelisto Purkyně universiteto Dizaino katedros dėstytoju Ūstyje prie Labės. Jo universali estetika ir vaizdinės komunikacijos studijų programa, tyrinėjanti tautinius ir universalius kultūrinės tapatybės simbolius, suteikė idėją Prahos virtualiajai bienalei, kurią jis su kolegomis inicijavo 2007 m. Dėmesį tarpregioninei plakato prigimčiai lėmė jo kūrybinės dirbtuvės visame pasaulyje ir, Lecho Majewskio kvietimu, aktyvus dalyvavimas organizuojant Varšuvos plakatų bienalę. Ardantį, dramatišką Míšeko plakatų poveikį suteikia tarp galingų kontūrų suspaustos linijos, kurios dažnai įgyja ženklo funkciją, lygiai kaip ir raidės. Piešimo natūra, įmantrus dekadansas ir aukštas dekoratyvumo laipsnis taip pat gali būti laikomas nuoroda į jo pirmtako Alfonso Mucho art nouveau plakatus.
Janas Rajlichas jaunesnysis
Jis baigė architektūros studijas ir dirbo interjero dizaineriu Brno Valstybės komercijos planavimo įmonėje. Jo tėvas buvo žinomas plakatų dizaineris, taip pat Brno tarptautinės grafinio dizaino bienalės iniciatorius ir prezidentas trisdešimt metų. Janas Rajlichas jaunesnysis irgi pradėjo savo karjerą kaip grafikos menininkas ir pedagogas, šiuo metu yra Brno technikos universiteto Dizaino katedros profesorius. Jo eksperimentai su techniniais brėžiniais, įvairiomis reprodukcijos technikomis ir aliejine tapyba, paliko pėdsaką jo rankų darbo plakatuose, pasižyminčiais įspūdinga meistryste. Pieštinių grafinių plakatų, suteikiančių erdvės laisvam menininko eskizavimui, centrinis motyvas dažniausiai yra tas, kad jie traukia akį savo nepatogia forma. Ją dažnai galima susieti su siurrealistų pamėgtu automatiniu tekstu, spontaniškais ir nekontroliuojamais procesais, netyčia virstančiais estetinėmis kategorijomis. Rajlicho plakatų vaizdinė tekstūra sujungia vaizdą su raide priešais žiūrovą-skaitytoją, laukiantį, kol kas nors išpainios susipynusių sluoksnių prasmę, paremtą dialogu tarp mįslingo ir konkretaus.
Lechas Majewskis
Varšuvos dailės akademijos absolventas Majewskis pradėjo dirbti Lenkijoje ir netgi Europoje plakato veteranu laikomo Henryko Tomaszewskio studijoje. Šiuo metu jis užima Tarptautinės plakatų bienalės prezidento postą. Be knygų dizainerio ir iliustratoriaus darbo, jo pasiekimai atnaujinant lenkų plakatų žanrą per pastaruosius keturiasdešimt metų buvo lemtingi studentų kartoms ir Vidurio Europoje dirbantiems kolegoms. Jo darbuose tapybiniai elementai ir tipografika sudaro nedalomą visumą. Jie priverčia žiūrovą tapti vizualinio žaidimo, kuriame raidės turi būti žiūrimos arba skaitomos kaip vaizdai, o vaizdai – kaip raidės, dalimi. Majewskiui patinka fragmentiški užrašai, dengiantys kompoziciją tinklu, ir jiems kontrastuojančios didelės, vienablokės formos. Jo plakatuose grįžtama prie išgalvotų personažų, susijusių su tam tikra tema, jie vėl ir vėl pasirodo kaip asmeninės mitologijos veikėjai. Taip jo darbai tampa lengvai atpažįstamais prekių ženklais, vaizdo elementais, prasmės nešėjais, kurie yra esminiai simboliai. Menininko plakatams būdinga groteskiška kalba, montažo tipo vaizdo konstrukcija, įsišaknijusi popmene, kuriame siekiama sureikšminti vizualinį elementą ir kuriam būdingas šiurkštus spalvų pasaulis.
Agnieszka Ziemiszewska
Ji baigė Lodzės ir Varšuvos dailės akademijas. Menininkė, dėstanti Lenkijos-Japonijos informatikos akademijoje ir Varšuvos dailės akademijoje, daugiausia kuria eksperimentinius plakatus, o šią mediją laiko universalia ir savarankiška meninės raiškos priemone. Intelektuali kūrėja mąsto metaforų kalba ir verčia savo patirtį į vaizdines žinutes, kurias perduoda kuo įmanoma daugiau žiūrovų. Gaivus naujumas, jaunatviška vizija ir sąmoninga autsaiderės pozicija, atmetanti vyraujančią srovę, apibrėžia nerimą keliančią, impulsyvią Ziemiszewskos plakatų estetiką. Jos rezultatą sudaro optinės raidžių dekonstrukcijos ir tapybiški montažai. Nepaisant visų šių inkliuzų, jos įtaigios kompozicijos sudarytos iš smulkių detalių, kurios apgaubia vaizdą kaip tekstūra ir gali būti suprantamos kaip tam tikras mūsų globalaus ir optimistiško pasaulio atspindys. Menininkė vertina plakatą ne tik kaip komunikacijos formą, bet ir kaip įsikišimo priemonę ar išradimą – iš to išplaukia, kad viešajame mene tam tikrą vaidmenį atlieka ir publikos dalyvavimas. Jai svarbiausias tikslas – darbas kartu su mokiniais ir mokytojais. Ji skaitė paskaitas ir seminarus keliose pasaulio šalyse.
Vladislavas Rostoka
Rostoka studijavo tapybą ir grafiką Bratislavos dailės ir dizaino akademijoje, o vėliau ten metų metus dėstė. Jis tapo aktyviu tarptautinės plakato meno scenos nariu kaip vienas svarbiausių tipografikų regione. Jo vadovėliai ir publikacijos atlieka pagrindinį vaidmenį pripažįstant šiuolaikinį plakato meną, atradimus, jis nesavanaudiškai reklamuoja kolegų darbus. Savo darbuose Rostoka sujungia intymų ir instinktyvų laisvą piešimą su sistemingomis, matematiškomis kompiuterinio dizaino formulėmis. Būtent dėl šio dvilypumo plakatuose susitinka iš pažiūros nesuderinami elementai. Kaip pagrindinį kūrybos motyvą jis dažniausiai naudoja tapybišką retoriką, kurioje dera realybė ir fantazija. Tačiau kiek ekscentrišką „magiškąjį realizmą“ išblaivina griežta ir pamatuota inžineriniu-techniniu būdu sukurta tipografika. Be prancūziško siurrealizmo ir art deco, jo simboliški kūriniai, suformuluoti su analitiniu susidomėjimu, pirmiausia buvo paveikti Vidurio ir Rytų Europos konstruktyvizmo ir konkrečiojo meno tradicijų. Vienas iš konceptualių jo meno paieškų aforizmų yra tai, kad plakatų kūrėjas turi daug pasakyti vos keliomis priemonėmis.
Daugiau apie visus parodoje dalyvaujančius menininkus – parodos kataloge.